Spalio 10 rytą šeštokai rinkosi prie mokyklos ir mokykliniu autobusu išvyko į Rusnę. Iš Tauragės mus palydėjo saulutės šypsnys, o artėjant prie Šilutės dangus tamsėjo, kol prie pat Rusnės ant autobuso lango pasivažinėti kartu nusileido pirmieji lietaus lašai. Atvykus prie pagrindinio salos informacinio stendo, nuo kurio ir prasidėjo mūsų pažintis su didžiausia Lietuvos sala, lietus jau visai nedraugiškai pasveikino iškylautojus. Tad gidė pakvietė į etnokultūros ir informacijos centrą, kuriame tikra paveikslų galerija marių, vandens ir salos tema – mokiniai grožėjosi dailininkų darbais, atliktais plenerų metu. Deja, lietui nesiliaujant, teko palikti jaukų informacinį centrą ir pradėti pažintį su Rusnės sala. Jos plotas 47 km². Tai viena seniausių ir įdomiausių Mažosios Lietuvos krašto gyvenviečių, pasienio miestelis, į kurį vienintelis kelias – tiltas per Atmatą. Rusnė garsi šį miestelį pavasariais, o kartais ir rudenį užliejančiais potvyniais, kurie būdavo labai nelaukiami vietinių gyventojų: sutrikdavo susisiekimas su žemyno Lietuva. 2020 metais pastačius estakadą rusniškiams potvyniai nebaisūs. Vasarą Rusnė ypač lankoma vieta, o mes lankėmės jau rudens viduryje, tad pažintis su senuoju Peterso tiltu, evangelikų liuteronų bažnyčia, etnografine žvejo sodyba, paminklu Mahatma Gandžiui ir Hermanui Kalenbachui, Uostadvario švyturiu vyko nesvetingam lietučiui toliau mus lydint. Ir tik kavinėje paskanavus karštos Rusnės žuvienės, virš Pakalnės upės ant medinio kabančio tilto jau keliavome be įkyraus tos dienos mūsų palydovo – lietaus. Deja, tai buvo paskutinis numatytas aplankyti objektas saloje. Vykstant namų link, sustojome Šilutėje. Čia ėjome pagrindine miesto gatve ir ieškojome „Šilutės sekretų“, kurie netradiciškai pasakoja šio miesto istoriją. Ir paskutinis, vaikams mieliausias sustojimas – pieno parduotuvėlė, šalia kurios įkurtas tarsi mini zoologijos sodas: ir įvairūs sparnuočiai, ir kanopiniai gyvūnai mielai priėmė vaikų rankelių šilumą. Visi suplanuoti objektai aplankyti, tad vykstame namo. Kuo arčiau Tauragės, tuo dangus giedresnis. O parvykus į Tarailius, mus pasitiko saulutė. Ne veltui sakoma: „Savam krašte ir saulė šviesiaušviečia“. Žinoma, lietus iš vaikų atėmė dalį geros nuotaikos, galimybę patirti didesnių įspūdžių, bet vis dėlto tai pirma ilgesnė kelionė pandemijos metu, tad mokiniai buvo laimingi, galėdami pabūti kartu ir pabendrauti.
Rosita Simonavičienė, 6 klasės auklėtoja